1 skyrius. Vyriškumo permainos – kokią vietą mūsų visuomenėje užima itin jautrūs vyrai

Ar atėjo metas vyrų emancipacijai? Jei taip, tuomet kokie turėtų būti tikri vyrai? Nors šiuo metu fiksuojama ketvirtoji feminizmo banga, panašu, kad vyrams daug sunkiau atrasti savo tapatybę ir vietą visuomenėje. Jei domitės vyriškumo temomis, galbūt jau pastebėjote, kad šiuolaikinėje žiniasklaidoje temos apie vyrų tapatybę, psichologinę gerovę ir socialinius vaidmenis tampa vis labiau populiaresnės. Tereikia atverti naujienų portalą ar įsijungti televizorių – susidomėjimas vyriškumo istorijomis nuolat auga. Kaip tapti tikru vyru? Kaip suderinti darbą ir šeimos gyvenimą? Ką reiškia būti geru tėvu? Daugelyje šių istorijų ar straipsnių užsimenama apie vadinamąją „vyriškumo krizę“.

Skaitytoją vyriškomis problemomis bandančios sudominti antraštės pernelyg dažnai skamba ironiškai, kartais net sarkastiškai ir kritiškai: „Vyrai krizėje: susiimkite!“,  „Vyriškumo krizė: kuri lytis stipresnė?“ arba „Vyriškumo paieškos: super tėčiai ar pamaivos?“ – tai tik keletas pavyzdžių. Panašu, kad žiniasklaida iš esmės pripažįsta, kad krizė egzistuoja, tačiau detaliau pažvelgus į viešoje erdvėje gvildenamas temas susidaro įspūdis, kad niekas iš tiesų nenutuokia, kaip šią problemą spręsti ir nuo ko pradėti. Taip pat galima įsitikinti, kad vyrauja tam tikras nusistatymas vyrų atžvilgiu – ar tikrai šiems „vargšeliams“ reikalinga užuojauta? Ar galime sau tokią prabangą leisti? Juk vyrai gyvena geriau.

Šiame skyriuje pirmiausia norėčiau gvildenti klausimą, kaip Vakarų visuomenėse vyrams sekasi iš tikrųjų, pateikti pagrįstas nuomones ir tyrimų, vykdytų Jungtinėse Amerikos Valstijos, Europoje ir kitose šalyse, informaciją.

Kadangi ši knyga yra apie itin jautrius vyrus, manau, kad svarbu aiškiai apibrėžti socialinį kontekstą, kuriame šiuo metu visi vyrai gyvena. Todėl šiame skyriuje visų pirma raginu plėsti vyriškumo suvokimo ribas – tai, mano manymu, gali tapti veiksniu, padėsiančiu spręsti vadinamąją „vyriškumo krizę“.

Taip pat esu tikras, kad seniai pribrendo metas emancipuoti vyrus iš klasikiniais stereotipais apipinto mąstymo apie vyriškumą, o būtent čia svarbus vaidmuo tenka itin jautriems vyrams, galintiems mesti rimtą iššūkį „stipraus vyro“ įvaizdžiui ir jį praplėsti.

Ar vyriškumas patiria krizę?

Nors Britų psichologų draugija buvo įkurta dar XX a. pradžioje, teko luktelti iki pat 2014-ųjų, kol savo žurnalo The Psychologist leidimą draugija nusprendė dedikuoti vyrų psichologinės sveikatos temai. Tai paskatino šalyje siautėjanti vadinamoji „vyriškumo krizė“, tapusi žiniasklaidos ir įvairių politikų diskusijų objektu. Tačiau pastaraisiais metais susidomėjimas vyrų psichika ir vyriškąja tapatybe nėra tik europinis reiškinys. JAV vis dažniau vartojamas itin žalingą vyriškosios tapatybės formą nusakantis terminas toksiškas vyriškumas. Vienas įtakingiausių šių laikų psichologų Filipas Zimbardo, labiausiai žinomas dėl 1971 m. Stanfordo kalėjimo eksperimento, savo paskutinę knygą skyrė būtent vyrų tapatybės krizei. Toksišką vyriškumą savo knygoje Man Up: Surviving Modern Masculinity taip pat nagrinėjo britų rašytojas Džekas Urvinas. Vokietijos žurnalas Der Spiegel paskelbė šiai temai skirtą rubriką, kurią pavadino „Tai – berniukas“. Autorė Margarete Stokowski rašė: „Angliška sąvoka „toksiškas vyriškumas“ vartojama apibūdinti dominavimu ir smurtu pagrįstą bei emocijų nepripažįstančią vyriškumo formą. Problema ta, kad tie berniukai ir jauni vyrai, kuriems nuolat skiepijama: „tikri vyrai neverkia“, vėliau bando agresyviai, kone gyvuliškai išreikšti savo seksualumą, o susidūrę su bet kuo, kas jiems pastoja kelią, yra linkę smurtauti. Tai tiek vyrų, tiek moterų problema. Būtent į šią vyriškumo formą turime atkreipti dėmesį. Nors vyrų agresyvus elgesys dažnai priimtinas, nereiškia, kad tokia elgsena yra natūrali.

Panašu, kad dabar jau visur kalbama apie „vyriškumo krizę“. Dėl savo tapatybės, visuomeninių vaidmenų, vertybių, seksualumo, karjeros ir socialinių ryšių vyrai nesijaučia užtikrintai. Tuo pat metu mokslininkai teigia, kad apie vyriškosios lyties psichologinę ir fizinę sveikatą yra žinoma kur kas mažiau nei apie moteriškosios. Dėl ko taip yra?

Psichologijos profesorius Maiklas Adisas, vienas pagrindinių vyrų tapatybės ir psichologinės sveikatos tyrėjų, pabrėžė, kad apie depresija sergančius vyrus žinome nepakankamai. Adisas teigia, kad šis reiškinys turi kultūrinių, socialinių ir istorinių šaknų. Pažvelgus į tai, ar nuo lyties priklauso, kaip žmogus depresiją patiria, kaip išreiškiami jos požymiai ir kaip ji gydoma, greitai paaiškėja, kad lytis akademinėje literatūroje ilgą laiką buvo siejama su moteriškąja, o ne su vyriškąja lytimi. Pasak Adiso, taip yra todėl, kad tiek socialiniu, tiek istoriniu požiūriu vyriška lytis buvo laikoma dominuojančia, todėl buvo manoma, jog vyrų psichologinė sveikata normali. Moteriška lytis buvo laikoma nedominuojančia, nukrypstančia nuo normos grupe. Remiantis šiuo požiūriu buvo atliekami tyrimai ir aiškinami jų rezultatai. Viena iš daugelio šio metodo problemų buvo ta, kad taip ir liko neatskleisti sunkumai, su kuriais susidurdavo „dominuojančios grupės“, t. y. vyriškosios lyties atstovai. Tačiau, kaip jau minėjau, visuomenės požiūris galiausiai pradeda keistis, o vyrų psichologinės sveikatos problemos vis labiau įsišaknija mūsų visuomenės diskurse.

Vyriškumo krizė mus verčia rimtai suabejoti tuo, kas anksčiau buvo laikoma savaime suprantamais dalykais. Tikėtina, kad būtent šis klausimų kėlimo, problemų nustatymo, analizės ir naujai apibrėžtų sąvokų procesas yra tai, kas laikoma „vyriškumo krize“ ir kodėl yra pripažįstama, kad ši krizė „stipriajai lyčiai“ tapo iššūkiu.

Kaip sekasi vyrams?

Nepaisant to, kad didesniam skaičiui moterų nei vyrų diagnozuojami nerimo sutrikimai ar depresijos epizodai, vyrų tarpe savižudybių skaičius yra daug didesnis. JAV vyrų savižudybių skaičius yra pastebimai aukštesnis nei moterų. Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, iš keturiasdešimt penkių tūkstančių kasmet JAV nusižudančių žmonių 77 proc. yra vyriškosios lyties. Iš tiesų, visame pasaulyje vyrai žudosi dažniau nei moterys. Vyrai gali dažniau turėti priklausomybių, o su gydytoju aptarus depresijos simptomus, vyrams šis sutrikimas diagnozuojamas rečiau nei moterims, todėl neskiriamas tinkamas terapinis ir farmakologinis gydymas.

Šiuo metu vidurinėse mokyklose besimokančių jaunuolių rezultatai prastesni nei merginų. Mažiau vyrų stoja į universitetus ir kur kas  didesnis skaičius vyriškosios lyties studentų mokslus nutraukia. Vyrai taip pat daug dažniau sulaikomi policijos, 93 proc. kalinių yra vyriškosios lyties – tai pribloškiantys faktai.

Net turtingose išsivysčiusiose šalyse vyrai vidutiniškai miršta 5–10 metų anksčiau nei moterys. Nors vyrų mirties priežastys gali būti įvairios, gydytojai vis dažniau teigia, kad gyvenimo būdas, elgesys ir aplinka, o ne biologiniai skirtumai, greičiausiai lemia šį skirtumą. Bostono universiteto Medicinos mokyklos profesorius dr. Tomas Perlsas jau daug metų nagrinėja gyvenimo trukmės klausimus ir mano, kad gyvenimo būdo, elgesio ir aplinkos faktoriai tarp lyčių lemia apie 70 proc. gyvenimo trukmės skirtumo, o likusius 30 proc. sudaro genetiniai ir biologiniai veiksniai. Įsitikinimą, kad vyriškosios lyties atstovai anksčiau miršta dėl savo gyvenimo būdo ir elgsenos, o ne biologinių skirtumų, patvirtina ir dr. Marko Luy vienuolių tyrimas. Jo atlikti tyrimai rodo, kad vienuolišką gyvenimą pasirinkusių ir kone identiškoje aplinkoje dienas leidžiančių tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties atstovų gyvenimo trukmė beveik nesiskiria. Be to, tyrime dalyvavę vienuoliai vidutiniškai gyvena maždaug ketveriais metais ilgiau nei kiti Vokietijos vyrai. Luy mano, kad už šio skirtumo slypi į tvirtus ir griežtai apibrėžtus kasdienybės rėmus telpanti vienuolių gyvensena, sveikesnis gyvenimo būdas ir mažesnis streso lygis.

Jei elgsena ir gyvenimo būdas, palyginti su įprastais biologiniais veiksniais, iš tiesų turi tokį lemiamą poveikį individo psichologinei ir fizinei sveikatai, kyla klausimas: kas įtakoja vyrų destruktyvų elgesį ir žalingą gyvenseną? Panašu, kad atsakymas į šį klausimą iš esmės slypi vyrų auklėjimo ir socializacijos (pran. socialisation) procesuose. „Vyriškos“ vertybės ir normos yra įsisavinamos, o vėliau individai per savo elgesį jas išreiškia.

Kada vyras yra vyriškas?

Jei skirtume akimirką ir pamąstytume, kas daro vyrą „tikru vyru“, t. y. kokie yra vyrams keliami socialiniai lūkesčiai, greičiausiai sulauktume įvairių atsakymų iš kiekvieno. Tačiau daugelis iš mūsų turbūt paminėtų keletą klasikinių, tradicinėmis laikomų vyriškų savybių: fizinė jėga, tvirtumas, ištvermė, emocinė kontrolė, veržlumas, drąsa, dominavimas, profesinė sėkmė, konkurencija, rizikavimas, heteroseksualumas, seksualinis aktyvumas ir buvimas nepriklausomu.  Kitaip tariant, tikriausiai nutapytume daugiau ar mažiau tipišką „stipraus vyro“ paveikslą. Įtariu, kad rečiau pasitelktume tokius būdvardžius kaip „jautrus“, „emocingas“, „švelnus“ ar „užjaučiantis“.

Žinoma, jau kelis dešimtmečius kalbame apie „naująjį vyrą“, kurio įvaizdį įkūnija metroseksualai ir tokie mados magnatai kaip Davidas Beckhamas. Nekyla abejonių, kad per pastaruosius dešimtmečius keitėsi visuomenės supratimas apie vyrų tapatybę – tai patvirtina daugybė rodiklių. Pavyzdžiui, dabar savo vaikų priežiūrai tėčiai skiria vidutiniškai aštuonias valandas per savaitę, t. y. tris kartus daugiau nei 1965 m. Dešimt valandų jie vidutiniškai skiria namų ruošos darbams – 1965 m. tam skirdavo tik keturias valandas. Ir vis dėlto mūsų „naujųjų vyrų“ įvaizdžiui vis dar didelę įtaką daro tokios klasikinės, tradicinės savybės kaip profesinė sėkmė, ištvermė, statusas, veiksmingumas, savikontrolė ir heteroseksualumas. Tai patvirtina daugybė per pastaruosius keturiasdešimt metų atliktų psichologinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad, nepaisant reikšmingų socialinių pokyčių, tarp visų amžiaus grupių, etninių grupių ir socialinių bei ekonominių grupių stereotipinis „stipraus vyro“ įvaizdis tebėra tvirtai įsišaknijęs. Susidūrę su sunkumais, vyrai nelinkę ieškoti emocinės paramos ar pagalbos. Nerimą keliantiems jausmams numalšinti jie daug dažniau nei moterys vartoja alkoholį ar narkotikus, o ištikus psichologinei krizei, užuot kreipęsi pagalbos, stengiasi susitvarkyti patys. Išorinę išvaizdą šlovinančio metroseksualinio vyriškumo formos ar daugelyje šalių įteisintos tėvystės atostogos (devyniasdešimt dviejose šalyse, bet ne JAV) šia prasme mažai ką pakeitė.

Panašu, kad lemiamą vaidmenį čia atlieka vyrų auklėjimo ir socializacijos procesai, kurie yra labai svarbūs individų tapatybei, gyvenimo būdui ir elgsenai formuoti. Kai kalbame apie socializaciją, turime omenyje integracijos ir prisitaikymo prie mus supančios visuomenės bei kultūros procesą, pavyzdžiui, per šeimą, mokyklą, draugus, bažnyčią ar žiniasklaidą. Dar būdami jauni berniukai pradeda perimti vyriškąjai lyčiai būdingą elgesį, požiūrį, vertybes, normas ir ideologijas – tai, ką visuomenė, kurioje jis auga, laiko vyriškomis ir priimtinomis normomis.  Tai, kad berniukams kūdikiams tėvai mielai perka vyriškų spalvų marškinėlius, yra tik ankstyvas ir pastebimas platesnio socializacijos proceso, kuris dažnai vyksta daug subtilesnėmis formomis, požymis.

Tačiau puikiai žinome, kad ypač griežtų socialinių vyriškumo normų įsisavinimas ansktyvame amžiuje, vėliau gali turėti neigiamų pasekmių vyro savijautai. Taip nutinka tada, kai jis pradeda jausti neatitikimą tarp savo tikrojo „aš“ ir asmens, kuriuo, jo manymu, jis turėtų būti. Tai psichologijoje vadinama  „lyčių vaidmenų įtampa“ arba „lyčių vaidmenų konfliktu“. Abi sąvokos vartojamos siekiant įvertinti ir aprašyti emocinį stresą bei konfliktą, kurių pasekmes vyrai kenčia dėl įsisavintų griežtų ir nepasiekiamus tikslus keliančių vyriškumo normų. Psichologijos pionierius prof. Džimas Onilas lyčių vaidmenų konfliktą aprašė pirmasis ir šią sąvoką apibūdino taip: „Lyčių vaidmenų konfliktas (angl. gender role conflict, GRC) apibrėžiamas kaip psichologinė būsena, kai visuomenės primesti lyčių vaidmenys sukelia neigiamą poveikį asmeniui arba kitiems.“ Psichologas Maiklas Adisas savo veikaluose taip pat remiasi šia sąvoka ir pademonstruoja, kad būtent tiems vyrams, kurie yra stipriai įsisąmoninę tradicines vyriškas normas ir vertybes, tokias kaip savarankiškumas, stiprybė ir nepriklausomybė, kyla didesnė grėsmė patirti depresijos epizodus. Be to, jiems įveikti tokie vyrai linkę rečiau ieškoti specialistų pagalbos.

Panašu, kad įsisenėję, tačiau vis dar populiarūs posakiai, tokie kaip „berniukai neverkia“ ir „vyrai savo jausmų nerodo“, vyrų fizinei ir psichinei sveikatai iš tikrųjų gali sukelti daug žalos. Be abejo, išsivaduoti nuo suvaržymų, kuriuos diktuoja tradicinės vyriškos normos ir vertybės yra naudinga visiems, tačiau, baimė, kad toks elgesys bus laikomas „nevyrišku“, tvirtai vyrus laiko suspaudusi savo gniaužtuose.

Baimė pasirodyti nevyrišku

Onilas mano, kad baimė pasirodyti nevyriškais ar, dar blogiau, „moteriškais“ vyrais, dažnai yra pagrindinis kietų ir nepatogių šarvų, kuriuos vyrai dėvi arba leidžia visuomenei juos jiems uždėti, šaltinis. Jis teigia, kad ši moteriškomis laikomų savybių baimė yra susijusi su stipriais neigiamais jausmais, siejamais su moteriškas vertybes, įsitikinimus ir elgseną nusakančiais stereotipais ir kad vaikystėje tėvai, bendraamžiai ir socialinės normos tokius stereotipus suformuoja. Mokslinėje literatūroje jau daugelį metų nuosekliai nagrinėjama vyrų sąmoninga ir pasąmoninga moteriškumo baimė.

Dirbdamas su vyriškos lyties klientais dažnai pastebiu, kad jie greitai susigėsta, kai suvokia, kad pasielgė ne taip, kaip, jų manymu, elgiasi „tikri vyrai“. Šis procesas dažnai įsisavinamas dar vaikystėje. Gėda yra galingas socializacijos įrankis ir su savimi pasėja negatyvias emocijas. Kai jaučiame gėdą, dažnai atstumiame kitus arba bijome būti atstumti patys ar nebepriklausyti kuriai nors socialinei grupei. Pirmykštėse visuomenėse tradicinių vyriškų vaidmenų laikymasis buvo gyvybės ar mirties klausimas, tačiau šiandien giliai įsišaknijęs šių vaidmenų internalizavimas gali sukelti rimtų psichologinių ir fizinių pasekmių. Vyrai dėl to net trumpiau gyvena, nes delsia kreiptis į gydytoją ar pripažinti savo ligą. Nenoras ieškoti pagalbos ar kitiems atskleisti savo problemas dar labiau paaštrina šią problemą. Atsižvelgiant į šias pasekmes, būtina kritiškai išnagrinėti ir išplėsti tradicinių vyriškų vertybių supratimą.

Manau, kad čia svarbus vaidmuo tenka būtent itin jautriems vyrams. Tokioms tradicinėmis laikomoms vyriškoms elgesio normoms ir vertybėms, kaip emocinis šaltumas, griežtumas, ištvermingumas, konkurencingumas ir savikontrolė, automatiškai iššūkį meta įgimtas jautraus pobūdžio temperamentas ir su tuo susijęs emocinis reaktyvumas bei jausmų subtilumas. Ir nebūtinai itin jautrūs vyrai sąmoningai turi prieštarauti įsisenėjusioms dogmoms – jiems tiesiog užtenka būti savimi. Tai labai atsakingas uždavinys, kurį visuomenėje gali atlikti itin jautrūs vyrai, t. y.  laužyti tabu, susijusius su pažeidžiamumu, jautrumu, empatija ir ypač emocijų bei jausmų reiškimu. Visiems vyrams tai gali būti naudinga: jauniems ar vyresniems, heteroseksualiems ar homoseksualiems, itin ar ne itin jautriems. Jei dėl to visuomenėje atsirastų daugiau autentiškų ir holistiškų vyriškumo formų, leidžiančių vyrams būti jautriems, išreikšti savo emocijas ir dėl to nepatirti gėdos, nerimo ar menkavertiškumo jausmo, visiems nuo to būtų geriau.

Vyriškumo samprata nėra amžina

Visuomenė daug lanksčiau nei galime manyti žiūri į tai, kaip vyrai turėtų elgtis ir kokios jų savybės yra pageidautinos ar patrauklios. Knygoje „Vyrų psichologinių ligų istorija Didžiojoje Britanijoje: 1945–1980 m.“ istorikė dr. Allison Haggett aprašo nuo Antrojo pasaulinio karo esančią vyrų psichologinių problemų raidą. Mūsų pokalbio metu rašytoja, remdamasi daugybe psichologinių ir medicininių tyrimų apie vyrų sveikatą, teigė, kad labai siauras vyriškumo Vakarų pasaulyje suvokimas jai atrodo „problematiškas ir suvaržantis“.

Savo knygoje Haggett taip pat aprašo, kaip laikui bėgant radikaliai keitėsi mūsų supratimas apie tradicinio vyriškumo sąvoką, ir teigia, kad ją apibrėžti istoriniu požiūriu yra daug sunkiau, nei mums gali atrodyti. Istorikė teigia, kad vyriškos savybės visų pirma yra socialiai sukonstruotos, o ne biologiškai nulemtos, todėl jos turi tendenciją keistis, o praeityje tai gana dažnai nutikdavo. Ji pasakoja, kad D. Britanijos karalių Jurgių epochos laikais (1714–1830 m.), t. y. prieš pat pramonės revoliucijos pradžią, geidžiamo vyro paveikslas buvo tapomas visiškai kitaip nei šiandien. Vyriškumas tais laikais buvo tapatinamas su išmintimi ir dorybe. Išreikšti savo emocijas vyrams ne tik buvo socialiai priimtina, bet ir pageidautina. Karalių Jurgių epochos vyrai nebijojo būti paniekinti už parodytas emocijas. Pasak Haggett, tai paskatino vyrų savistabos kultūrą, kurioje savirefleksija ir susimąstymas buvo socialiai priimtinos elgesio normos.

Tuo metu centrinė nervų sistema buvo laikoma ypač svarbiu žmogaus kūno tyrinėjimo elementu ir buvo manoma, kad itin nervingo ar jautraus pobūdžio charakteris iš tiesų liudija asmens kilmingumą, išsilavinimą ar rafinuotumą, o ne vyriškų savybių stoką. Kuo subtilesnė ir jautresnė vyro nervų sistema, tuo palankiau jis buvo vertinamas. Apie tokius žmones dabar sakoma, kad jie „silpnų nervų“.

Tačiau pramonės revoliucija ir dviejų XX a. pasaulinių karų realijos iš esmės pakeitė mūsų vyriškumo sampratą. Visuomenei tuomet teko susitelkti ties pačiais svarbiausiais uždaviniais, o vyrams – tapti daug našesniems. Nuo tų laikų atviras emocijų, išskyrus pyktį, reiškimas vyrų tarpe buvo stigmatizuojamas ir dažniausiai laikomas neigiamu bei gėdingu reiškiniu.

Vakarų pasaulio vyrams, norintiems įsitvirtinti visuomenėje ir profesinėje srityje, tapo vis svarbiau išsiugdyti tokias asmenines savybes kaip dominavimas, savarankiškumas ir produktyvumas, tačiau, kaip jau minėjome šiame skyriuje, vyriškosios lyties atstovams už tai teko sumokėti didelę kainą. Likusi visuomenės dalis – žmonos, vaikai, broliai, seserys, tėvai ir draugai – taip pat dėl to patyrė kančias.

Savaime suprantama, kad kalbėdamas apie vyriškąją lytį, viską labai apibendrinu ir supaprastinu, tačiau pabandykime trumpam su tuo susitaikyti tam, kad galėtume susidaryti abipusės lyčių sąveikos ir priklausomybės vaizdą. Kai mūsų visuomenėje pasikeičia moterų padėtis, o tai ypač aktualu nuo 20 a. 6 dešimtmečio, kai buvo minima antroji feminizmo banga, tai savo ruožtu įtakoja vyriškosios lyties pozicijas ir atvirkščiai.

 Savo emocinių poreikių nesuvokiantis Vyras, negebantis kitiems tinkamai išreikšti savo jausmų, patirs sunkumų santykiuose su kitais ir nesugebės tapti pilnaverčiu partneriu, galinčiu suteikti emocinį ryšį ir prieinamumą. Lygiai taip pat problematiška, kai savo savivertę vyras pirmiausia apibrėžia per profesinę sėkmę, o emocinį artumą išreiškia tik per savo seksualumą. Abu šie asmenybės aspektai neigiamai paveiks jo partneres (-ius), šeimą, santykius, sveikatą ir visą bendruomenę. Todėl padėti vyrams išsilaisvinti iš juos varžančių tradicinių vyriškumo vertybių bei elgesio normų turėtų būti suinteresuoti abejų lyčių atstovai. Tai leistų vyrams daugiau atsiverti emociškai, tapti visavertiškesnėmis asmenybėmis, būti labiau pažeidžiamiems ir nesibaiminti, kad bus gėdinami, niekinami ar vadinami menkinančiais vardais. Naudinga visiems, kai abiejų lyčių atstovai gali tapti laisvomis, savarankiškomis, savimi pasitikinčiomis ir visapusiškomis asmenybėmis bei jaustis kaip lygiaverčiai visuomenės nariai.

Vyrų emancipacija

Taigi, kaip vyrų emancipacija turėtų vykti? Nemanau, kad visi vyrai turėtų siekti tapti jautresniais ar kažkaip bandyti sušvelninti savo balso toną ar išvaizdą. Taip pat nėra prasmės grįžti prie itin jautraus vyro bruožus puoselėjančio Karalių Jurgių epochos vyriškumo idealo. Tikiu, kad turime praplėsti mūsų supratimą apie tai, koks vyriškumas gali būti, ir laisviau jį apibrėžti, kad tai apimtų visus kiekvieno berniuko, jaunuolio ar vyro unikalius bruožus ir perteiktų jų charakterių kompleksiškumą bei prieštaringumą. Turime nustoti menkinti save ir būti menkinami kitų. Vyriškumo spektras yra margas, jame egzistuoja daug įvairių spalvų, o ne tik juoda ir balta. Turime atsisakyti paviršutiniško požiūrio ir gebėti į vyriškumą pažvelgti daug plačiau. Vyras gali būti tiek ištvermingas, tiek jautrus, tiek racionalus, tiek emocingas. Kuo labiau itin jautrus žmogus geba susitvarkyti su savo dideliu jautrumu, jį puoselėti ir su juo gyventi labiau savimi pasitikėdamas, geriau save suvokdamas ir kitų akyse išlikdamas autentišku, tuo didesnį postūmį šioms socialinėms permainoms jis suteikia.

Jei kalbame apie vyriškumo krizę, turime į ją žvelgti kaip į galimybę. Galimybę keistis. Jei susitaikome su tuo, kokie esame, imame kelti klausimus ir apibrėžti dalykus naujais būdais, o tai savo ruožtu keičia žmonių mąstymą, požiūrį ir elgesį. Jei nesileisime šio proceso įbauginami, išsilaisvinsime iš nerimo gniaužtų ir pamatysime, kad jis mums gali atverti daug nuostabių galimybių ir gebėjimų. Ko gero jau esame įpratę stebėti, kaip šis procesas vyksta aplink mus. Tai galiausiai leis vyrams gyventi autentiškiau, būti jautresniais ir užmegzti artimesnius santykius su kitais.

Klinikinis psichologas Martinas Seageris – vienas iš Didžiosios Britanijos gydytojų ir psichologų tinklo, kasmet rengiančio konferencijas vyrų psichikos sveikatos tema, įkūrėjų. Seageris įsitikinęs, kad tradicinės vyriškumo normos daro didžiulį spaudimą vyrams mąstyti, jausti ir elgtis tam tikru būdu. Mudviejų pokalbio metu jis apibendrino tai, kas laikoma vyriškumo taisyklėmis:

1. tikras vyras yra kovotojas ir nugalėtojas;
2. tikras vyras aprūpina savo moterį ir vaikus bei yra jų saugotojas;
3. tikras vyras yra susitvardantis ir drausmingas.

Seageris nemano, kad šie socialiniai lūkesčiai palaipsniui išnyks, tačiau jam susidaro įspūdis, kad šiuo metu visuomenė keičia ir plečia šių taisyklių taikymą bei turinį. Kaip atrodo šis procesas? Maitintojo rolę taip pat galima atlikti ne tik finansiniu ar materialiniu, bet ir emociniu požiūriu. Visi šie  aprūpintojo vaidmenys yra svarbūs ir teisėti. Vyras gali pasirūpinti savo partnere (-iu) stengdamasis būti emociškai artimas ir prieinamas. Jis galėtų imtis vaiko (-ų) priežiūros ir atlikti aprūpintojo bei saugotojo vaidmenis tokiu būdu. Jei mūsų visuomenė iš vyrų tikisi, kad jie bus kovotojai ir nugalėtojai, tuomet taip pat galime išplėsti mūsų supratimą, ką tai turėtų reikšti. Kaip XXI amžiuje galėtų atrodyti šiuolaikinė vyriškos kovos forma? Ar vyrams reiktų kovoti už tai, kas jiems svarbu asmeniškai? Ar jie turėtų kovoti dėl kilnaus tikslo? O kaip dėl savo šeimos gerovės ar santykių palaikymo su žmona? Ar nugalėtojų prizai taip pat gali simbolizuoti artimus ir emocinį pasitenkinimą teikiančius santykius su kitais, psichiškai ir fiziškai sveiką gyvenseną bei prasmingą karjerą? Jei vyro sėkmė apibrėžiama tik pagal statusą, jei jo profesinė ir seksualinė sėkmė siejama tik su materialine gerove, tai gali lemti tik tai, kad dauguma mūsų tiesiog nesijaus nugalėtojais, o bandydami tapti „tikrais vyrais“ ilgainiui patirsime nesėkmę.

Tačiau norint iš naujo apibrėžti minėtas vyriškumo taisykles, vyrams taip pat reikalinga moterų, kurios leistų jiems būti tokiems, kokie jie yra, parama. Be to, jei norime sudaryti sąlygas vyrų emancipacijai iš siaurų, stingdančių vyriškumo suvokimo dogmų, pačių vyrų tarpe taip pat reikalingas palaikymas ir pagarbus elgesys.

Skyriaus santrauka

Štai taip įsivaizduoju seniai pribrendusią vyrų emancipaciją: draugišką, tėvišką, brolišką, geranorišką, priimančią, lygiavertę, bendruomenišką, dosnią, rūpestingą ir išlaisvinančią. Ji skatintų įtrauktį, o ne atskirtį, būtų naudinga tiek mums patiems, tiek kitiems. Kaip pasikeistų vyrai, jei jie labiau atsižvelgtų į savo emocinius poreikius ir aktyviau juos išreikštų? Jei jie gebėtų atskleisti visą savo emocijų ir jausmų spektrą, ne tik pyktį ar susierzinimą, bet ir vienatvę, liūdesį, bejėgiškumą, džiaugsmą ir jaudulį? Jei mūsų visuomenė būtų visiškai atvira emocingiems ir jautriems berniukams bei vyrams ir šias savybes laikytume patraukliomis bei vyriškomis? Tik įsivaizduokite, jei vyrai būtų palaipsniui skatinami išsivaduoti iš griežtų vyriškumo ir moteriškumo dogmų ir mažiau jomis vadovautis?

Kaip pasikeistų tavo santykiai su draugais ar artimaisiais? Ar savo vaikus auklėtumei kitaip? Ar rinktumeisi kitą profesiją? Vis dėlto, neturėtume manyti, kad išsilaisvindami iš tradicinio vyriškumo grandinių vyrai turėtų siekti tapti moteriškesniais ar ignoruoti skirtumus tarp lyčių – tai nėra realistiška. Tikslas būtų pasijusti laisvesniems bei  lengvesniems ir, galų gale, tų „senų sunkių šarvų“ visiškai atsikratyti.

Kad galėtume tai pasiekti, mums reikalingi itin jautrūs vyrai, galintys kitiems būti pavyzdžiu ir parodyti, kad būdami jautrūs, emocionalūs ir taktiški vyrai netaps mažiau vyriškais – tai suteiks daugiau prasmės jų gyvenimui. Prieš kelerius metus turėjau ilgą pokalbį su Christopheriu Germeriu, klinikiniu psichologu ir knygos „Sąmoningas kelias į užuojautą sau: išlaisvinkite save nuo destruktyvių minčių ir emocijų“ autoriumi. Aptarėme daugybę temų, įskaitant vyriškąją tapatybę, gėdos jausmą, introversiją ir didelį jautrumą. Taip pat kalbėjomės apie tai, koks perversmas įvyktų ir kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei kiekvienas vyras pabandytų susitvarkyti su savo jausmais ir suprastų, kad viskas, ką jis jaučia, galvoja ir daro, savaime yra vyriška, nepriklausomai nuo to, ar visuomenėje jis laikomas „tikru vyru“, ar ne.

Apibendrindamas mūsų pokalbį Germeris pataikė kaip pirštu į akį: „Vyras – tai ne robotas, o tiesiog vyriškame kūne gyvenantis žmogus, kartais mes tai pamirštame“. Kaip galėtume dažniau apie tai sau priminti?

Pokalbis su Džonu: „Atsiribok nuo visuomenės lūkesčių“

Manau, kad Džonas galėtų tapti pavyzdžiu itin jautriems vyrams, nes jis ne tik labai jautraus temperamento žmogus, bet ir daug sėkmės profesinėje srityje susilaukęs teisininkas. Paprastai ši profesija siejama su tradicinėmis vyriškomis vertybėmis ir elgsena. Jis taip pat pasakojo apie tai, kaip bandė ignoruoti primestas visuomenės normas dėl vyrų neištikimybės. Įdomu tai, kad šią temą su manimi aptarė daug itin jautrių vyrų, jų tarpe ir homoseksualūs vyrai.

Kada ir kaip pirmą kartą pastebėjai, kad esi itin jautrus?

Vėlyvoje paauglystėje supratau tai, kad esu jautresnis įvairiems dirgikliams nei mano bendraamžiai. Kai dabar apie tai pagalvoju, suprantu, kad negalėjau „pakęsti“ mano bendraamžiams būdingos veiklos, pavyzdžiui, lankytis vakarėliuose ir klubuose, nes į triukšmą reaguodavau per daug jautriai. Tik būdamas 22-ejų ir studijuodamas universitete susimąsčiau, kad panašiai jaustis gali ir kiti žmonės. Tuomet ėmiau šia tema ieškoti knygų ir susidūriau su didelio jautrumo sąvoka.

Kokie yra privalumai ir trūkumai esant itin jautriam?

Tai, kas yra sveika vienam, kitam gali būti nuodai, o didelis jautrumas, atrodo, lemia tam tikras savybes, kurios, priklausomai nuo situacijos, konkrečiam individui gali būti tiek naudingos, tiek nenaudingos. Tai reiškia, kad turi stiprų jutiminį suvokimą, gyveni intensyviai ir patiri daug įspūdžių, tačiau kartais galėčiau apsieiti tiek be intensyvių išgyvenimų, tiek be ūmios sensorinės stimuliacijos.

Žvelgiant retrospektyviai, kokie patarimai ar pastabos tau būtų buvę naudingi?

Žvelgiant atgal, būtų buvę šaunu, jei kas nors man būtų paaiškinęs, kodėl esu „kitoks“ ir kaip galėčiau su tuo susitaikyti. Būtų buvę puiku, jei kurį nors kitą vyrą būčiau turėjęs kaip sektiną pavyzdį, ypač mano brandos laikotarpiu. Žmogus, suprantantis mano jautrią prigimtį, būtų galėjęs padėti man pasaulyje rasti savo vietą. Būtų buvę nuostabu, jei kas nors man būtų suprantamai paaiškinęs, kad būti itin jautriu vyru nėra nieko blogo ir kad neturėčiau manyti, jog būsiu pripažintas ar mylimas tik tada, kai kažko pasieksiu. Kita vertus, tuo metu dar nebuvo paplitusi sąvoka „itin jautrus žmogus“, tačiau mano tėtis, puikiai nutuokdamas apie mano jautrią prigimtį, duodavo praktiškų patarimų, kurie iki šiol man gyvenime padeda. Prieš laikydamas vairavimo egzaminą įsikaliau į galvą, kad turėčiau stengtis viską atlikti neskubėdamas.

Su kokiais sunkumais mūsų visuomenėje susiduria itin jautrūs vyrai?

Jaučiu, kad visuomenė seksualiai sėkmingus vyrus laiko ištvirkusiais ir tikisi, kad vyrai tokiais nori būti. Dėl savo jautraus būdo man nelengva užmegzti paviršutiniškus santykius su priešinga lytimi. Tačiau nėra pasiteisinimas tai, kad nenoriu to daryti: juk „tikras vyras“ turi norėti inicijuoti lytinius santykius. Šiuo atžvilgiu nemanau, kad vyrams pavyko visiškai išsilaisvinti nuo jiems primestų visuomenės lūkesčių.

Kokios reikšmės tavo didelis jautrumas turi santykiams su kitais vyrais?

Galbūt tai tik atsitiktinumas, bet jaučiu, kad puikiausiai sutariu su homoseksualais. Du mano geri draugai atvirai prisipažino esantys gėjais po to, kai jau kurį laiką tai įtariau.

 Esu daugiau linkęs susidraugauti su moterimis. Man nelabai sekasi užsiimti „tikriems vyrams“ būdinga veikla. Turiu konkrečią problemą dėl konkurencinio sporto, galbūt todėl, kad žinau, jog varžybose neturiu galimybių laimėti. Tiesiog geriau draugauju su moterimis, nes jaučiu, kad jos labiau linkusios su manimi bendrauti. Tikriausiai darau prielaidą, kad vyrai nori bendrauti apie daugiau paviršutiniškus dalykus.

Kaip tavo jautraus būdo charakteris įtakoja santykius su moterimis?

Manau, kad dėl savo itin jautraus būdo gebu lengviau užmegzti santykius su moterimis. Apdorojimo gilumas emociniu lygmeniu reiškia, kad galiu palaikyti gilesnius ir intymesnius pokalbius. Kalbant apie savo seksualumą, manau, kad dėl to jaučiuosi šiek tiek neužtikrintai. Ypač tada, kai turiu sukelti priešingos lyties seksualinį susidomėjimą ir, aplamai, atrodyti geidžiamu vyru. Manau, kad tam reikalingas išties tvirtas pasitikėjimas savimi, kurio abejonių kankinamiems itin jautriems vyrams dažnai stinga. Kalbant apie romantiškus santykius, būdamas su moterimi šiek tiek stokoju žaismingumo. Tačiau jei esu emociškai įsitraukęs, man atrodo, kad turiu elgtis labai atsakingai, nes yra didžiulė grėsmė likti įskaudintam.

Kokie yra itin jautraus žmogaus privalumai ir trūkumai darbe?

Niekada nejutau, kad didelis jautrumas būtų turėjęs kokios nors įtakos mano profesiniam gyvenimui. Manęs kartais paklausia, kaip dirbamas advokatu itin jautrus žmogus turi susidoroti su įtemptomis teisinių ginčų metu kylančiomis situacijomis? Mano nuomone, tai tampa problematiška tik tuomet, jei manote, kad agresyvus elgesys tokiose situacijose nėra ne tik teisinio žaidimo dalis.

Ką galėtum patarti itin jautriems vyrams..?

Išsilaisvinkite nuo visuomenės lūkesčių apie tai, kaip turėtumėte elgtis, kokios turėtų būti jūsų pažiūros, kaip apibrėžiate sėkmę ar laimę. Susitaikykite su tuo, kad gyvensite vadovaudamiesi skirtingomis taisyklėmis.