„Vyras gali išlikti savimi tik tol, kol yra vienatvėje. Jei jis įsimyli – nustoja būti tuo, kas jis yra.“ – Artūras Šopenhaueris
Kiekvieno vyro gyvenime ateina atpildo diena – tylus, vidinis lūžis, kai iš iliuzijų suręsti pastoliai ima trūkinėti. Jis žvelgia į tuos pačius dalykus, kurių aklai atsidavęs kadaise siekė. Draugystė, intymus ryšys, bendra ateitis su sielos drauge, kuri tyliai šnabžda, kad meilė tikra. O jei visa tai – melas?
Artūras Šopenhaueris ne tik tuo abejojo, bet ir griovė mitus apie meilę. Pažvelgęs į tamsų giliausių žmogaus troškimų mechanizmą, nuo jo nenusigręžė. Romantinių santykių Šopenhaueris nelaikė išganymu, tai veikiau pačios motinos gamtos sukurta vilionė. Įmantrūs spąstai, gražiai supakuotas narvelis. Kol pasaulis meilę kėlė ant pjedestalo, Šopenhaueris ją vadino iliuzija (lot. illusio – išjuokimas, apgaulė). Nors dauguma intymumą išaukštino, o Šopenhaueris manė, kad tai tiesiog biologiniai impulsai, pasipuošę fantazijų apdaru. Jis įžvelgė, ką iš tikrųjų reiškia artumas santykiuose su moterimi – tai užmaskuota kančia.
Pasak Šopenhauerio, esminiai vyrų ir moterų skirtumai yra ne tik fiziniai, bet ir metafiziniai. 19 a. vokiečių filosofui metafizinė būtis turėjo daug gilesnę prasmę. Šopenhaueris tai vadino Valia – akla, iracionalia jėga, kuri yra visos egzistencijos pagrindas. Šopenhaueris manė, kad su Valia moteris saisto kur kas stipresni saitai – tai pirmapradė jėga, skatinanti dauginimąsi ir pačios gyvybės kūrimą. Moterišką prigimtį jis laikė orientuota į žmonijos išsaugojimą, pabrėždamas tokias savybes kaip gudrumas, emocinė intuicija, prisirišimas prie gyvasties ir vaikų, kurias jis aiškino kaip metafizines Valios funkcijas. Šopenhaueris manė, kad vyrai, pasitelkę savo protą, kūrybingumą ir asketišką gyvenseną, labiau geba išsilaisvinti iš Valios saitų, todėl labiau geba atsiduoti filosofijai, mokslui ir menui.
O kas gi yra moters grožis? Anot Šopenhauerio, tai nieko daugiau, kaip įmantri kaukė. Biologinis masalas, skirtas suvilioti, nuginkluoti vyrą ir galiausiai užvaldyti jo protą. Šopenhaueris manė, kad moters grožis nėra „dovana“ pasauliui, o paprasčiausi spąstai, į kuriuos patekęs vyras tampa bejėgis, atitrūksta nuo savo siekių ir tampa savo potraukių vergu.
Imperijų statytojai, istorijos rašytojai, principingi kariai, krito ant kelių ne prieš armijas – jie pasidavė švelniam moters balsui ir maloniam prisilietimui. Moters, kurios esybės jie niekada iš tiesų nesupras. Šopenhaueris teigė, kad moterys, negebėdamos primesti jėgą ar skleisti didingas idėjas, įvaldė subtilumo meną. Tai tyli, tačiau veiksminga dominavimo prieš vyrus forma, kuri pasireiškia ne mūšio lauke, o miegamajame, kur vyrai taip trokšta patenkinti savo poreikius.
Ten, kur vyrai kūrė pasaulį, moterys, pasitelkdamos savo žavesį ir emocinį intelektą, formavo jų charakterį. Tačiau visuomenė, prisidengdama šventumo kauke, tai romantizuoja, vadina meile. Šopenhaueris tai laikė į poezijos apdarus įvilkta transakcija, šventais įžadais pridengtu biologiniu imperatyvu. Meilė, rašė vokiečių filosofas, nėra tai, kuo ji atrodo esanti. Artimų sielų susitikimas, širdžių likimas… Tai motinos gamtos gudrybė, Valia gyventi, aklai veikianti per mus, kad užtikrintų žmonijos išlikimą. Jai nerūpi jūsų ramybė, laimė ar ambicijos. Ji suinteresuota tik reprodukcija. Norėdama to pasiekti, ji pripildo jūsų širdį fantazijomis. Jūsų galvoje sukasi romantiškos mintys, o savomis akimis matote iliuzijas. Tarsi kerinti iliuzionistė, ji švelniai jums šnabžda: ši moteris ypatinga, šį kartą tai meilė. Tikra magija! Kol išsisklaidys kerai ir pagaliau pamatysite tiesą, jau būsite nuginkluoti ir puolę ant kelių.
Šopenhaueris santuoką laikė ne šventa sąjunga, o paskutiniu stipriosios lyties pasidavimo etapu – tai teisiškai įpareigojanti iliuzija; sutartis, pasirašoma su viltimi ir džiaugsmu, tačiau išpildoma su apmaudu. Vokiečių filosofas tvirtai tikėjo, kad vyras, nesugebėjęs atsispirti grožio ir meilės kerams, daugiau nebėra laisvas, nepriklausomas. Santuoka su meile nieko bendro neturi – tai biologinė motinos gamtos strategija, skirta dauginimuisi užtikrinti. O šiam tikslui atsidavęs vyras, apakintas meilės hormonų, supanašėjo į nešulinį gyvulį. Jis dirba, aukojasi, lenkia nugarą ne dėl šlovės, turtų ar garbės, bet tam, kad išsaugotų šeimos struktūrą, kuri dažnai jo širdyje palieka tuštumą, jį išsekina ir sukausto požeminio kalėjimo grandinėmis.
Jaunystė prabėga, grožis išblėsta, kerai išgaruoja. Kas belieka?