Apžvelgęs Karen Hao knygą „Dirbtinio intelekto imperija“ ir panagrinėjęs, kaip nuo 2015-ųjų keitėsi „OpenAI“, susidariau aiškesnį vaizdą, kaip kadaise idealistinė ne pelno siekianti organizacija virto vienu galingiausių – ir neskaidriausių – technologijų gigantų pasaulyje. Knygoje aprašomi įvykiai iki maždaug 2023-ųjų – pačios kulminacijos išvakarėse, prieš pat „OpenAI“ lūžio tašką.
Samas Altmanas – „OpenAI“ vadovas, viešasis veidas ir ideologinis ramstis – 2024-ųjų rugsėjį paskelbė drąsų ir plataus užmojo manifestą „Intelekto amžius“.
Pats manifestas labiau primena ne kreipimąsi į gyventojus, o Silicio slėnio bažnyčios šventraštį: optimistiškas, vizionieriškas ir persmelktas neišvengiamybės kalba.
Tačiau manifestai – tai bandymai formuoti tikrovę.
Altmanas ne tiek pranašauja ateitį, kiek bando ją mums „įdiegti“. Ateitis, kurioje DI kurs „stebuklus“, išspręs pasaulines krizes ir net padės mums kolonizuoti kosmosą (mūsų mąstymą taip pat pertvarkys?). Ateitis, kurioje dirbtinis intelektas, kaip ir energija, taps visa apimančiu, visuotinai prieinamu ištekliu.
Savo manifestą Altmanas parašė tuo metu, kai „OpenAI“ susidūrė su kritika ir netikrumu. 2023-ieji sudavė smūgį „OpenAI“ patikimumui: ėmė trauktis pagrindiniai tyrėjai, silpo visuomenės pasitikėjimas DI valdymu, o veiksmų ėmėsi įstatymų leidėjai.
„Intelekto amžius“ – tai bandymas užliūliuoti skeptikus ir susigrąžinti kontrolę. Tačiau dabar, praėjus beveik metams po jo paskelbimo, verta paklausti:
Kokį pasaulį Altmanas iš tikrųjų piešia – ir kam jis skirtas?
Apie šį straipsnį
Šiame trijų dalių straipsnyje nagrinėsiu Samo Altmano mintis ir aptarsiu:
- ką jis žada,
- ką nutyli,
- ir kodėl pavojinga tikėti, kad dirbtinis intelektas mus nuves į „stebuklų pasaulį“.
Nes už elegantiškos prozos ir utopinių vizijų slypi ideologija, orientuota į besąlyginę plėtrą, spartą ir tikėjimą visagalėmis technologijomis – kelianti grėsmę tokias šalis kaip Lietuva paversti pasyviais DI revoliucijos stebėtojais.
Intelekto amžius
Autorius: Samas Altmanas, „OpenAI“
Vertimas: Tomas Zakšauskas
Per kelis artimiausius dešimtmečius galėsime nuveikti tai, kas mūsų seneliams būtų atrodę tarsi stebuklas.
Šis reiškinys nėra naujas, tačiau dabar jis įgaus dar didesnį pagreitį. Laikui bėgant žmonės tapo gerokai pajėgesni – jau dabar darome tai, kas mūsų protėviams būtų atrodę neįmanoma.
Esame pajėgesni ne dėl genetinių pokyčių, o todėl, kad naudojamės visuomenės infrastruktūra, kuri yra gerokai išmanesnė ir pajėgesnė už bet kurį iš mūsų. Tam tikru požiūriu visuomenę galima laikyti aukštesnio intelekto forma. Mūsų seneliai ir ankstesnės kartos sukūrė ir pasiekė didžių dalykų – jie padėjo pagrindą žmonijos pažangai, iš kurio šiandien visi galime semtis naudos. Dirbtinis intelektas žmonėms suteiks naujų būdų spręsti sudėtingas problemas ir padės mums dar sparčiau siekti pažangos – gausime tokių idėjų, kurių patys nebūtume pajėgę sugalvoti. Žmonijos pažangos istorija tęsis, o mūsų vaikai galės nuveikti tai, kas mums dar neįkandama.
Tai neįvyks akimirksniu, tačiau netrukus galėsime dirbti su DI, kuris padės mums nuveikti gerokai daugiau, nei kada nors galėtume be jo. Ilgainiui kiekvienas iš mūsų turės asmeninę DI komandą – virtualių ekspertų iš įvairių sričių, kurie dirbs kartu ir padės įgyvendinti beveik viską, ką tik galime įsivaizduoti. Mūsų vaikai turės virtualius mokytojus, galinčius individualiai mokyti bet kurio dalyko, bet kuria kalba ir tokiu tempu, koks jiems tinkamiausias. Galime įsivaizduoti panašius sprendimus geresnei sveikatos priežiūrai, bet kokios įsivaizduojamos programinės įrangos kūrimui ir daugeliui kitų dalykų.
Įvaldę šiuos naujus gebėjimus, galėsime pasiekti bendrą gerovę tokiu mastu, kuris šiandien atrodo neįsivaizduojamas. Ateityje kiekvienas galės gyventi geriau nei dabar. Vien gerovė dar negarantuoja laimės – pasaulyje netrūksta turtuolių, kurių gyvenimai yra gana apgailėtini, tačiau tai reikšmingai pagerintų viso pasaulio žmonių gyvenimą.
Štai viena siaura perspektyva, iš kurios galima pažvelgti į žmonijos istoriją: pasitelkę per tūkstančius metų sukauptą mokslinę ir technologinę pažangą, išmokome ištirpdyti smėlį, pridėti šiek tiek priemaišų, neįtikėtinu tikslumu išdėlioti jį mikroskopiniu masteliu ir paversti mikroschemomis, per kurias teka energija – ir galiausiai sukurti sistemas, gebančias generuoti vis pažangesnį dirbtinį intelektą.
Gali būti, kad tai – reikšmingiausias faktas per visą žmonijos istoriją. Visai tikėtina, kad superintelektą sukursime per kelis dešimtmečius! Galbūt tai užtruks ilgiau, bet esu įsitikinęs, jog anksčiau ar vėliau tai pasieksime.
Kaip priėjome prie kito esminio žingsnio gerovės link?
Trumpai tariant: gilusis mokymasis pateisino lūkesčius.
Jei plačiau: gilaus mokymosi metodai suveikė, kaip ir buvo galima tikėtis – didinant mastą, jie tobulėjo, todėl pradėjome jiems skirti vis daugiau išteklių.
Iš esmės pakanka pasakyti: žmonija išmoko kurti algoritmą, kuris iš tiesų geba suprasti bet kokį duomenų pasiskirstymą – arba tiksliau, dėsningumus, kurie tą pasiskirstymą sukuria. Stulbinančiu tikslumu – kuo daugiau skaičiavimo galios ir duomenų, tuo geriau šis algoritmas padeda žmonėms spręsti sudėtingas problemas. Kad ir kiek laiko apie tai mąstyčiau, vis tiek negaliu iki galo aprėpti, kokią milžinišką svarbą turi šis faktas.
Dar turime išsiaiškinti daugybę dalykų, tačiau būtų klaida susikoncentruoti į kurią nors vieną problemą. Gilusis mokymasis veikia, o likusias problemas – išspręsime. Galime daug kalbėti apie tai, kas nutiks toliau, tačiau svarbiausia – kad dirbtinis intelektas tobulės didėjant mastui, ir tai reikšmingai pagerins žmonių gyvenimus visame pasaulyje.
Netrukus DI modeliai taps savarankiškais asmeniniais asistentais, kurie mūsų vardu atliks konkrečias užduotis, pavyzdžiui, koordinuos sveikatos priežiūrą. Ilgainiui DI sistemos taps tokios pažangios, kad padės mums kurti dar geresnes naujos kartos sistemas ir paspartins mokslo pažangą įvairiose srityse.
Technologijos mus perkėlė iš akmens amžiaus į žemdirbystės amžių, o vėliau – į pramonės amžių. Kelias į Intelekto amžių nuo šiol grįstas skaičiavimo galia, energija ir žmogaus valia.
Jei norime, kad dirbtinis intelektas taptų prieinamas kuo daugiau žmonių, turime mažinti skaičiavimo galios kainą ir užtikrinti jos perteklių (tam reikės daug energijos ir mikroschemų). Jei nesukursime pakankamos infrastruktūros, dirbtinis intelektas taps itin ribotu ištekliu, dėl kurio kils karų ir kuris daugiausia tarnaus turtingiesiems.
Turime veikti išmintingai, bet ryžtingai. Intelekto amžiaus apyaušris – tai istorinis lūžis, lydimas itin sudėtingų ir be galo rizikingų iššūkių. Tai nebus vien tik pozityvi istorija, tačiau potenciali nauda tokia milžiniška, kad savo ir ateities labui privalome išmokti suvaldyti laukiančias rizikas.
Tikiu, kad ateitis bus tokia šviesi, jog niekas šiuo metu nepajėgtų jos deramai aprašyti. Milžiniška gerovė – tai bruožas, labiausiai apibūdinantis Intelekto amžių.
Nors tai vyks palaipsniui, stulbinantys pasiekimai – klimato problemų sprendimas, kosminės kolonijos įkūrimas ir visų fizikos dėsnių atradimas – galiausiai taps įprasti. Turėdami beveik beribį intelektą ir gausybę energijos – gebėjimą generuoti puikias idėjas ir galią jas įgyvendinti – galime nuveikti išties daug.
Kaip ir ankstesnių technologijų atveju, neapsieisime be neigiamų pasekmių, todėl jau dabar turime imtis veiksmų, kad maksimaliai išnaudotume naudą, kurią teikia DI, o žalą – sumažintume. Vienas iš pavyzdžių – numatome, kad DI technologijos artimiausiais metais atneš reikšmingų pokyčių darbo rinkose – tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Tačiau dauguma darbo vietų keisis lėčiau, nei daugelis mano, ir visiškai nebijau, kad mums pritrūks veiklų – net jei jos nebus panašios į tai, ką šiandien laikome „tikru darbu“. Žmonės turi įgimtą poreikį kurti ir būti vieni kitiems naudingi, o DI mūsų gebėjimus tik sustiprins kaip niekada anksčiau. Dirbtinio intelekto sukurta gausa leis visuomenei išsilaisvinti iš kovos dėl ribotų išteklių ir grįžti prie bendradarbiavimu grįstos pažangos.
Daugelis darbų, kuriuos šiandien atliekame, prieš kelis šimtus metų žmonėms būtų atrodę kaip laiką švaistantys užsiėmimai, tačiau niekas nežiūri atgal į praeitį ir nesigaili, kad netapo žibintininku. Jei žibintininkas išvystų dabartinį pasaulį, jį supanti gerovė jam atrodytų neįsivaizduojama. Ir jei persuktume laiką šimtą metų į priekį, mus supanti gerovė atrodytų lygiai taip pat neįsivaizduojama.
Tęsinys
Antroje dalyje pereisime prie analizės: ką šis „raštas“ žada, ką nutyli ir kodėl pavojinga tikėti, kad DI mus išgelbės.
3 Comments
Comments are closed.