I straipsnio dalis ir „Intelekto amžius“ manifesto vertimas
Altmano manifesto ideologinį pagrindą sudaro penki teiginiai: siūloma šviesi ateitis, paremta kūrybiškumu, gerove ir pažanga. Atskirai kiekviena šių idėjų skamba įtikinamai – netgi įkvepiančiai. Tačiau žvelgiant į jų visumą, Altmano ateities vizija pradeda braškėti nuo pernelyg didelio optimizmo. Žadama dirbtinio intelekto nauda – milžiniška, tačiau ne ką mažesnė ir kaina: prieiga esą bus demokratizuota, darbo rinkos pokyčiai – sklandūs, o visi žmonės prisitaikys. Prieš priimdami šį Silicio slėnio bažnyčios manifestą kaip tiesą, paklauskime: kiek pažadų jau virto realybe – o kiek vis dar lieka tik vizija?
1. Dirbtinis intelektas – mūsų kūrybiškumo greitintuvas
„Netrukus galėsime dirbti su DI, kuris padės mums nuveikti gerokai daugiau, nei kada nors galėtume be jo – beveik viską, ką tik galime įsivaizduoti.“
Viena patraukliausių Silicio slėnio idėjų, glūdinčių Altmano manifeste: dirbtinis intelektas mūsų nepakeis, o įgalins. Pasak Altmano, dirbtinis intelektas padės „nuveikti daug daugiau, nei kada nors galėtume be jo“. Ateityje jis atvers plačius horizontus, kuriuose galėsime kurti nevaržomai – be įgūdžių stokos ar išteklių trūkumo.
Tai gerai pažįstama Silicio slėnio bažnyčios giesmė – pažangos diskursas, kuriame DI įrankiai plečia žmogiškųjų galimybių ribas, bet nepakeičia žmogaus. Altmano vizijoje DI tampa mūsų vaizduotės sąjungininku – universalia mūza, pasirengusia talkinti rašytojui, programuotojui, mokytojui ar net politikos formuotojui.
Ir vis dėlto 2025-aisiais šis kūrybiškumo greitinimas toli gražu ne visur pasireiškia. Elitiniuose startuolių centruose ir tyrimų institucijose DI įrankiai iš tiesų tapo kūrybiškumo greitintojais: menininkai eksperimentuoja su generatyviniu dizainu, programuotojai rašo vis daugiau kodo vos keliais klavišų paspaudimais, o rinkodaros komandos per dieną sukuria ištisas kampanijas. Tačiau ilgametę patirtį turintiems specialistams, tokiems kaip aš, situacija atrodo gerokai sudėtingesnė. Daugelis susiduria su paradoksu: nors produktyvumas auga, kartu didėja ir priklausomybė nuo DI įrankių – sutaupoma laiko, tačiau mažėja teikiamų paslaugų vertė. Paimkime, pavyzdžiui, vertimo paslaugas. Generatyvinio DI bumas paskatino daugelį manyti, kad kalbos darbus dabar atlieka mašinos, o žmogaus indėlis – tik korektūra, nebelaikoma amatu. Vertėjai, anksčiau perteikdavę prasmę tarp skirtingų kultūrų, šiandien tampa dirbtinio intelekto technologijų įkaitais – mokama mažiau už darbą, o kalbos kokybės ir tikslumo užtikrinimas – tai nevertinama. Lietuvių kalbos tobulinimo ir išgryninimo procesas praranda vertę vien dėl to, kad ją įtikinamai, nors ir netobulai, jau gali imituoti dirbtinis intelektas. Tuo pat metu tie, kuriems trūksta skaitmeninio raštingumo, lieka visiškai nuošalyje – jų kūrybiškumas tiesiog nepastebimas ir neišnaudojamas. Ideologija, teigianti, kad DI tėra neutralus mūsų kūrybiškumo greitintuvas, ignoruoja kur kas sudėtingesnę realybę: tai tarnauja tiems, kurie ir taip pasižymi aukštu intelektu bei skaitmeniniu raštingumu. Tokiu būdu DI ne tiek spartina kūrybiškumą, kiek gilina atotrūkį tarp tų, kuriems jis praverčia, ir tų, kurie lieka nuošalyje.
2. Asmeniniai DI asistentai ir komandos – jau netrukus mūsų rankose
„Ilgainiui kiekvienas iš mūsų turės asmeninę DI komandą – virtualių ekspertų, kurie dirbs kartu ir padės įgyvendinti beveik viską, ką tik galima įsivaizduoti.“
Altmanas žada, kad netrukus kiekvienas turėsime asmeninę virtualių DI ekspertų komandą, kuri padės sukurti beveik viską, ką tik įsivaizduojame. Ši vizija piešia pasaulį, kuriame dirbtinio intelekto resursai tampa ne tik plačiai pasiekiami, bet ir paskirstyti – kuriame darbuotojai dirba drauge su nepailstančiais skaitmeniniais asistentais. Ši ideologija pažįstama kiekvienam, kuris per pastarąjį dešimtmetį yra skaitęs bent vieną technofuturistinį manifestą: automatizacija esą nebėra skirta pakeisti darbo jėgą, o siekia demokratizuoti elitinius protinius darbus – kūrimą, dizainą, tyrimus ir planavimą, kad jie taptų prieinami visiems, o ne vien privilegijuotiesiems. Tačiau metams praėjus, atotrūkis tarp šios vizijos ir realybės išlieka ryškus kaip niekad. Taip, DI jau integruotas į el. pašto programas, biuro programinę įrangą, programavimo platformas ir kūrybinius įrankius. Taip, rinkoje jau pasirodė pirmieji darbo srautų agentai ir planavimo botai. Tačiau dauguma mūsų kol kas jokioms DI „komandoms“ nevadovaujame – tiesiog bandome išspausti kiek įmanoma iš kalbos modelių ir sulipdyti iki galo nesuformuluotas išvestis. Lietuvoje, kur daugelis laisvai samdomų specialistų ir profesionalų dirba su DI turėdami ribotą lietuvių kalbos palaikymą arba pasikliaudami pasenusia infrastruktūra, šie asistentai vis dar veikia nenuosekliai. Pasauliniu mastu „DI komandų“ idėja vis dar tėra siekiamybė. Skamba gražiai, kai kalbama apie ateitį. Kol kas DI labiau primena ne patikimą asistentą, o perspektyvų praktikantą, kurį reikia nuolat prižiūrėti, kad ko nepridirbtų.
3. Intelekto ir gerovės demokratizavimas
„Ateityje kiekvienas galės gyventi geriau nei dabar.“
Retas kuris kitas Altmano manifesto teiginys toks ambicingas, kaip pažadas, jog „ateityje kiekvienas galės gyventi geriau nei dabar.“ Tai – esminė jo utopinės vizijos idėja: skaičiavimo galia taps pigi, o dirbtinis intelektas bus naudojamas taip pat plačiai, kaip elektra ar švarus vanduo – todėl jo nauda pasklis po visą visuomenę. Tai – moralinis Silicio slėnio technologinės pažangos ideologijos pamatas: įsitikinimas, kad inovacijos ne tik plečia rinkas, bet ir kelia bendrą gyvenimo lygį. Tuo pat metu nelygybė pateikiama netiesiogiai – kaip laikinas trikdis, kuris, technologinei pažangai įsibėgėjus, esą savaime išnyks. Tačiau 2025-aisiais iki žadėtos gausos ir gerovės vis dar labai toli. Skaičiavimo galios ištekliai vis dar paskirstyti netolygiai – juos kontroliuoja didžiosios korporacijos. Prieigą prie pažangiausių modelių vis dar riboja mokami planai, geografiniai apribojimai ir kalbos barjerai. Lietuvoje verslai dažniausiai naudoja DI įrankių versijas, sukurtas anglų kalba, paremtas JAV duomenimis ir nepritaikytas vietos problemoms spręsti. Tuo metu gerovė kaupiasi vos kelių genialių individų kišenėse – Silicio slėnio DI inžinierių, startuolių įkūrėjų, turinčių kapitalo įsitraukti ir pasipelnyti iš debesijos ekonomikos. Altmano manifestas kupinas didingų gestų ir užmojų skatinti lygybę, tačiau dabartinė situacija rodo priešingą kryptį: DI veikiau stiprina technofeodalizmo tvarką ir Silicio slėnio valdančiąją klasę, nei demokratizuoja intelektą ir gerovę.
4. Dideli proveržiai moksle ir medicinoje
„DI sistemos taps tokios pažangios, kad padės mums kurti dar geresnes naujos kartos sistemas ir paspartins mokslo pažangą įvairiose srityse.“
Altmanas su susižavėjimu kalba apie artimą ateitį: dirbtinis intelektas, pasak jo, padės kurti geresnes naujos kartos sistemas ir paspartins pažangą visose mokslo srityse. Altmano vizijoje dirbtinis intelektas sprendžia ne tik šiandienos problemas – jis kuria įrankius, padėsiančius įveikti rytojaus iššūkius. Sveikatos priežiūra tampa suasmeninta, mokslinių tyrimų raida spartėja, o žinių įsisavinimo ribos pamažu nyksta. Ši vizija remiasi vienu iš įtaigiausių argumentų už dirbtinio intelekto diegimą: į priekį mus esą stumia moralinė pareiga, nes su DI pasiekiami technologiniai laimėjimai – tokie kaip klimato modeliavimas, vaistų kūrimas ar ankstyvosios diagnostikos metodai – gali išgelbėti daugybę gyvybių. Ir tam tikra prasme šis argumentas – pagrįstas. 2025-aisiais matome apčiuopiamą pažangą: DI modeliai pagreitino baltymų struktūrų prognozavimą, klinikinių tyrimų modeliavimą ir kai kuriuose tyrimų centruose jau traktuojami kaip bendraautoriai. Tačiau ši pažanga vis dar pasiskirsčiusi netolygiai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio bei Rytų Europos šalių, viešosios sveikatos apsaugos sistemos tebėra nepakankamai finansuojamos, o ligoninėms dažnai trūksta išteklių dirbtinio intelekto technologijoms integruoti. Proveržiai pasiekiami – tačiau dažnai ne ten, kur jų reikia labiausiai. Altmanas neatsižvelgia į tai, kad mokslo pažanga priklauso ne vien nuo idėjų ar technologijų. Ji taip pat priklauso nuo politinės valios, vietos infrastruktūros ir išteklių paskirstymo. Visa tai – net ir intelekto amžiuje – pasaulyje išlieka netolygiai pasiskirstę.
5. Nevaldomas darbo rinkos sukrėtimas
„Dauguma darbo vietų keisis lėčiau, nei daugelis mano, ir visiškai nebijau, kad mums pritrūks veiklų.“
Altmanas bando mus nuraminti – esą DI poveikis darbo rinkai bus švelnus ir neskausmingas. „Dauguma darbų keisis lėčiau, nei daugelis įsivaizduoja“, – rašo jis ir priduria: „visiškai nebijau, kad mums pritrūks veiklos.“ Tai – užliūliuojantis scenarijus, kuriuo Silicio slėnis vadovaujasi jau daugelį metų: esą kiekviena technologinė banga pertvarko darbo rinką, bet galiausiai sukuria naujų, prasmingesnių užimtumo formų. Pagal šį požiūrį, žmonės yra be galo sumanūs ir prisitaikantys, o dirbtinis intelektas – esą toli gražu nekelia grėsmės. Tai tik padidins mūsų produktyvumą ir išvaduos mus nuo rutinos bei pasikartojančių užduočių. Tačiau 2025-aisiais toks požiūris jau akivaizdžiai atitrūkęs nuo realybės – ypač po to, kai pasirodė pirmoji „ChatGPT“ agento versija. JAV ištisos industrijos – nuo klientų aptarnavimo iki laisvai samdomų specialistų – pertvarkomos žaibišku greičiu. Darbuotojai praneša apie mažėjančius atlyginimus, augantį neapibrėžtumą ir pareigas, vis dažniau susijusias su DI atlikto darbo priežiūra ar tikrinimu. Lietuvos darbo rinka – maža ir itin pažeidžiama dėl užsakomųjų paslaugų modelio: daugelis tarptautinio verslo įmonių čia gali susitraukti per artimiausius penkerius metus, todėl baltųjų apykaklių nerimas tik gilėja. Vertėjai, teisininkai ir net IT specialistai raginami „prisitaikyti“ – nors tam trūksta tiek institucinės paramos, tiek aiškios strategijos. Darbo rinkos sukrėtimas – ne teorinis, o realus: jis vyksta čia ir dabar. Nors Altmanas piešia pasaulį, kuriame DI sukurta gerovė priklauso visiems, daugelis darbuotojų jaučiasi įsprausti į kovą, kurioje vienos pusės laimėjimas reiškia kitos pralaimėjimą – ypač kai kova vyksta su DI sistemomis, kurios turėtų padėti, o ne tapti mūsų priešais.